Jei gurmanai galėtų, valgytų tik tikrus ikrus – juoduosius, gaunamus iš laukinių eršketų. Bet jų dramatiškai mažėja. Kas atsiras vietoj delikateso Nr.1?

„Aš mielai valgyčiau bulves su lupenomis. Tik prie jų turi būti ikrų ir šampano“. Tai amerikiečių aktorės Elizabeth Taylor žodžiai. Jos laikais ikrai reiškė tik tikrą laukinių eršketų produktą. Dabar – kitaip.

Visame pasaulyje daugėja eršketų veisyklų, kuriose žuvys auginamos kaip peniūkšlės kiaulės. Laisvėje eršketai subręsta ir neršti pradeda tik 8–18-aisiais gyvenimo metais. Fermose – dvigubai anksčiau (specialus pašaras). Ši dirbtinai išauginta produkcija jau sudaro 90 proc. visų legaliai parduodamų juodųjų ikrų.

Per 15 metų laukinių eršketų Kaspijos jūroje sumažėjo 39 kartus. Kodėl? Nes iš jų „auksu lyja“. Ne žvejams. Brakonieriams. Po prekybos narkotikais ir ginklais trečiasis pagal pasaulinį mastą ekonominis nusikaltimas – prekyba gyvosios gamtos turtais: 20 mlrd. JAV dolerių apyvarta per metus.

Biologijos mokslų dr. Georgijus Rubanas, vienas geriausių eršketų žinovų Rusijoje, sako, kad Kaspijos jūros regione brakonierių laimikis 20 kartų viršija legalios ikrų gavybos mastus, o beveik visi (!) Rusijos turgavietėse ir parduotuvėse parduodami juodieji ikrai – iš brakonierių rankų. Prieš porą metų kilo skandalas: paaiškėjo, kad net Rusijos Dūmos bufete prekiauta nekokybiškais ikrais, neteisėtai gautais iš brakonierių…

Mokslininkai baugina, kad po 20 metų laukiniai eršketai bus išnykę. Visiškai. Ar tai reiškia, kad juodųjų ikrų nebeliks? Ne. Kodėl? Nes vis labiau įsisiūbuoja tai, ką matote daugelyje kitų sričių. Ogi prieš dešimtmetį eršketus dirbtinai pradėjo veisti, kaip manote, kas? Teisingai, kinai. Technologijas perėmė iš rusų specialistų. Betrūksta poros metų, kad ir rusai valgytų nebe rusiškus ikrus. Kiniškus.

P.S. Jei per artimiausius 20 metų kiltų noras pasimėgauti tikrais juodaisiais ikrais, apie 3 vertingiausias ikrų rūšis skaitykite JUODIEJI IKRAI: vertingiausios rūšys.

Straipsnio autorius Artūras Laskauskas

Neturėdamas nuosavos pirties, esi priverstas naršyti visagaliame internete, klausinėti draugų ir pažįstamų, „trenktis“ į užmiesčio poilsiavietes, kaimo turizmo sodybas. Ir visa tai dėl to, kad turi pirties viziją, kurią trokšti įkūnyti.

Iš kur ta nenumaldoma trauka šiam, gana archaiškam prausimosi būdui? Pirtis nuo senų senovės buvo ne tik kaip tik prausimosi vieta, bet ir vieta, kurioje gydomasi, ilsimasi, bendraujama, linksminamasi, net gimdoma.

Tarybiniais laikais, kai nebuvo prabangių pirčių, vandens parkų, natūralu buvo norėti sau įsirengti pirtį, kurioje vienu metu tilptų viskas: ir erdvi garinė, ir prabangi pokylių patalpa, ir gaivinantis baseinas, biliardo stalas (blogiausiu atveju teniso). Tai galima pateisinti laikmečio skurdumu, bet tas noras neišnyksta ir šiomis dienomis. Tik daugeliui tenka gerokai nusivilti. Kodėl? Atsakymas slypi kitame klausime, į kurį kiekvienas turi sau atsakyti: kokios jis pirties nori?

Būsimasis pirties savininkas turėtų aiškiai suprasti skirtumą tarp pirties, kaip objekto, skirto praustis, ir kaip pasilinksminimo vietos. Pirtys be apibrėžtos panaudojimo idėjos dažniausiai pavirsta dekoratyviniais, beveidžiais statiniais, atlikdamos gerovės demonstravimo objektų funkcijas.

Margumas nuomonių

Yra fanų, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be pirties, nes tai yra „šventas reikalas, nacionalinis pasididžiavimas ir gyvenimo esmė“. Yra mėgėjų, kurie į pirtį žiūri nuosaikiau, kaip į malonų laisvalaikio praleidimą, gerbia pirtį už malonų garą, deginantį vantos prisilietimą ir draugišką užstalės kompaniją. Yra ir tokių (dauguma), kurie su nepasitikėjimu žiūri į pirtį, kaip į visišką atgyveną, per stebuklą išlikusią šiuolaikiniame pasaulyje tarp ultramodernių vonių ir dušų, baseinų ir vandens parkų.

Nedaug kas gali konkrečiai paaiškinti, kuo pirtis skiriasi (arba yra panaši) nuo vonių ir dušų, kokie tam tikrų procedūrų atsiradimo principai, jų sąsajos su istorija ir tradicijomis. Todėl lietuviška pirtis beveik išnyko kaip atgyvena, neturinti to, kuo patrauklios rusiškos, suomiškos ar turkiškos pirtys… Panašiai, kaip lietuviško virtuvės patiekalus pakeitė picos ir kebabai. Lyg neturėtume savo lietuviškos pirties, lyg ji būtų tokia prasta, kad jos paminėjimas sodybos pristatyme būtų it bjauri dėmė spindinčiame „kaimo turizmo“ dvarelio veide.

Praustis vs linksmintis

Šiuolaikinės, praustis skirtos pirtys yra griežtai individualios – suteikiančios privatumo prausiantis galimybę (praustis vienumoje, atskirai, pagal eiliškumą). Antraip pirtis tampa anachronizmu.

Laisvalaikio pirtys (priedai prie pobūvių salių) gali būti griežtai individualios arba kolektyvinės. Jose dominuoja patalpa pasilinksminimams, o pačios pirties yra nedaug… Ji – tik kaip pretekstas nusirengti.

Intymumas (asmeniškumas, individualumas), švara (higieniškumas), greitas paruošimas ir galimybė atsiradus poreikiui pasinaudoti – pagrindiniai šiuolaikinės pirties, skirtos praustis, privalumai.

Laisvalaikio (pasilinksminimo) pirties principai yra visai kiti.Tai reiškia, kad ir pirties konstrukcija turi būti visai kita. Bet kokie bandymai sujungti vienos konstrukcijos pirtyje laisvalaikio ir prausimosi galimybes, pavers kasdienio būtinumo objektą antraeiliu epizodinio panaudojimo statiniu.

Pirties paskirtį išduoda jos pagrindinė dalis. Tai patalpa, skirta praustis, – šlapias priepirtis (prausykla) su galimybe naudotis šiltu ir šaltu vandeniu (gali būti ir su dušu). Garinės pirties mėgėjų – gera garinė, su galimybe naudoti vantas. Pasilinksminimų pirtis (pobūvių) – salė su židiniu ir dideliu stalu. Sporto/laisvalaikio – garo atrakcionai, treniruokliai, baseinai ir t.t.

Pirtis ar sauna?

Kaitinimąsi sausose pirtyse išrado suomiai. Saunos išpopuliarėjo XX amžiaus viduryje, kuomet suomiai pristatė galingas metalines krosnis, pradžioje kūrenamas malkomis, vėliau elektra. Technologijų pagalba oras saunos patalpoje įkaisdavo iki tokios aukštos temperatūros, kad naudoti garą tokiose pirtyse praktiškai nebuvo prasmės.

Saunas labiau tinka vadinti sausomis termokameromis (džiovyklos, šildyklos) negu pirtimis. Tai buvo naujiena, kadangi metalas (pirmiausia plienas, špižius) sudarė galimybę ne tik pagaminti indus, uždarus garo katilus, kuriuose galima kaitinti vandenį ir gauti garą, bet ir šildytuvo (krosnelės) sieneles, kurios kaitina pirties orą. Tuo pačiu krosnies konstrukcija neapibrėžia saunos tikslo ir procedūrų esmės. Oficialiai priimta manyti, kad yra dvi procedūrų, galimų suomiškoje saunoje, rūšys:

• „sausas prakaitavimas“ – susikaupusių šlakų išvarymas, prakaituojant per odos poras;
• ekstremalus kūno kaitinimas, derinant kontrastingus atvėsinimus šaltame vandenyje.

Dėl šių priežasčių, sausas saunas leidžiama montuoti gyvenamuosiuose pastatuose, nebijant drėgmės poveikio sienoms.

Nagrinėjant „suomiškos saunos“ terminą, reikėtų paminėti, kad iki XX a. vidurio sąvokos „pirtis“ ir „sauna“ reiškė tą patį: dūminė (juoda) pirtis buvo sinonimas „dūminės saunos“ („smoke sauna“), o garinė pirtis su kaminu („balta pirtis“) – garinės bedūmės saunos („white sauna“). Ir vienoje, ir kitoje buvo prausiamasi.

Ieškok geriausio!

Pats sau padariau išvadą, kad naršydamas internete nerasiu to „perlo“, apie kurį svajoju… Ten reklamuojamos pirtys, skirtos ne pirties gurmanams, o pasilinksminimų mėgėjams. Ne tuo adresu kreipiausi…

Norint surasti kokybišką, pagrindinius reikalavimus atitinkančią pirtį, reikia gaudyti informaciją, sklindančią iš lūpų į lūpas – pirmam pasitaikiusiam tokios pirtys durų neatveria. Todėl ir tęsiasi tas „ieškojimas geriausio“…

Straipsnio autorius Saulius Tučkus iš Sveika Pirtis.

Paklausk bet kurį škotą ar golfo žaidėją, dauguma pasakys – golfas atsirado Škotijoje. Tačiau, kai kurie golfo istorijos pėdsakai atveda į romėnų žaidimą vardu ‚paganica‘ – tai žaidimas, kurį žaisdavo gatvėse Romos imperijos gyvavimo metu (dalis žemių priklausė Didžiajai Britanijai) su sulenkta lazda ir prikimštu odos kamuoliuku. Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad golfas atsirado Škotijoje apie 1400 metus ( nes kiekvienas škotas tau pasakys, jog jų šalis nebuvo užimta romėnų). Netrukus Škotijos karalius jį uždraudė, nes golfo žaidėjai buvo taip apsėsti šiuo žaidimu, kad nesirūpino kitais mokesčiais karaliui ( tai įrodo, kad tai tikrai tas pats žaidimas, kurį mes žaidžiame šiandien).

Įranga

Pirmajame šimtmetyje, žaidėjai žaisdavo ‚plunksniniu‘, plunksnomis prikimštu oda apdengtu kamuoliuku. 1848m. atsirado gutty ( kietas kamuoliukas pagamintas iš elastingos medžiagos vadinamos gutaperčia). 1898m. U.S. golfo žaidėjas Coburn Haskell pristatė kaučiuko-tuščiavidurį kamuoliuką, kuris yra pagrindas šių dienų kamuoliuko.

Iki gutty kamuoliuko atsiradimo iron‘ai buvo naudojami ribotai, nes jie suardydavo plunksninį kamuoliuką. Vietoj jų, buvo nešiojamos medinės lazdos su ilgomis, plonomis galvomis ( vadinamos ‚ilganosiais woodais). Įprasta išimtis buvo ‘vėžių ironai´, kuriais žaisdavo iš vežimo ratų išmuštų vėžių. Visi lazdų kotai buvo gaminami iš uosio ar kokio kito vietos medžio.

Iron‘ai iki 1870 metų buvo gaminami kalvių, tai buvo grubios, sunkios lazdos, su jomis buvo sunku žaisti. Taškinė kalyba stipriai sumažino lazdų masę ir padarė jas lengviau nešiojamas ir naudojamas žaidime. Tuo pačiu tai leido užsiimti jų pramonine gamyba, kas leido sumažinti jų kainą. Wood‘ai ir toliau liko rankų darbo lazdomis iki 1910m., kai golfas pasiekė pirmąjį populiarumo bumą.

1920m. produkcijos gamyba Amerikoje leido pervadinti lazdas. Terminai kaip cleek, mid-iron, mashie, jigger ir niblick buvo pakeisti į numeravimo sistemą (nuo 2 iki 9), naudojamą šiuo metu. Medinių lazdų pavadinimai išlikę iki šių dienų (driver, spoon ir brassie)

Golfo paplitimas

Iš pradžių, golfas liko britų sportu, pasklido iš Škotijos į Angliją, vėliau po Britų tautų sandraugą. Royal Calcutta Indijoje 1829, buvo pirmasis golfo klubas įkurtas už Britanijos ribų. Royal Montreal 1873 buvo pirmas Šiauries Amerikos golfo klubas. Trys U.S.A. klubai buvo įkurti 1880m., niekas nežino kuris iš jų buvo pirmasis. Dorset Field Club (Dorset, Vermont), Foxburg Country Club (Foxburg, Pennsylvania) ir St. Andrews Golf Club (Hastings-on-Hudson, New York).

Amerikos golfo mėgėjų asociacija buvo įkurta 1894m., dabar žinoma kaip Jungtinių Valstijų asociacija USGA. 1951m. USGA ir Royal and Ancient Golf Club of St. Andrews sutarė interpretuoti golfo taisykles ir standartus visame pasaulyje vienodai.

Organizacija

Pirmasis organizuotas golfo klubas 1744m. įsikūrė Edinburge (Škotija). Ši, garbinga Edinburgo žaidėjų kompanija parašė ir pirmąsias golfo taisykles. Dešimt metų vėliau, St.Andrews golfo žaidėjų visuomenė įkūrė Royal&Ancient golfo klubą. Šis klubas ir diktavo golfo taisyklių madas, įtvirtinę golfo raundą susidedantį iš 18 duobučių.

Taisyklės / Golfas – sąžinės žaidimas

Prieš du metus, Samsung moterų golfo čempionate, kuriame be įspūdingos Annikos Sorenstam pergalės, kilo didžiulė diskusija apie 16-os metų Michelle’s Wie diskvalifikaciją. Ji buvo diskvalifikuota už taisyklių pažeidimą, dėl neteisingai užpildytos kortelės. Neteisingai išsimetusi nežaidžiamą kamuoliuką ji privalėjo užsirašyti du baudos taškus, tačiau ji to nepadarė.

Kiekvienas žaidimas turi savo teisėjus, ir futbolas, ir krepšinis, ir tenisas turi linijų teisėjus. Golfo žaidime teisėjai yra patys žaidėjai. Už taisyklių pažeidimą, kurį dažniausiai pastebi pats žaidėjas, jis sąžiningai turi nubausti pats save. Netgi tuo atveju kai niekas to momento nematė išskyrus JUS, tą momentą Jūs nusinešite ilgam kartu su savo sąžine.

“Golfas yra pats sunkiausias sporto žaidimas žaisti pasaulyje ir pats lengviausias sukčiauti”- Dave Hill

Kita vertus jis negali vadintis sąžiningu žaidėju, jei nepaiso žaidimo taisyklių ir etiketo. Vieną iš garbingo žaidimo poelgių galima paminėti David’o Toms’o, savęs paties, diskvalifikaciją per šių metų British Open. 17-tos duobutės ridenimo aikštelėje Toms’ui pasirodė, kad prieš ridendamas kamuoliuką į duobutę nežymiai jį pajudino. Nebūdamas visiškai tikras ar kamuoliukas tikrai pajudėjo, apie tai žinojo tik jis vienas. Bet nerizikuodamas pašalino pats save iš turnyro.

Dar vienas atvejis, kai žiūrovo pastaba turėjo įtakos žaidėjo diskvalifikavimui, tai Craig Stadler taisyklių pažeidimas. Tuomet žaidimo metu Stadler buvo atsidūręs tokioje padėtyje, kad atlikti smūgį turėjo atsiklaupęs. Nenorėdamas susitepti kelnių, po keliais jis pasitiesė rankšluostį, kuris, kaip vėliau paaiškino teisėjai, neva palengvino sudėtingo smūgio atlikimą ir dėl šios priežasties Craig Stadler buvo diskvalifikuotas.

Vis dėl to ar žiūrovai ir žurnalistai turėtų duoti pastabas dėl jiems iškilusių neaiškumų. Jie nėra kompetentingi dėl taisyklių. Todėl, bet kokiu atveju, reiktų kreiptis į varžybų teisėjus. Michelle’s Wie klaida ir buvo ta, kad ji nepasikvietė į pagalbą teisėjo, o pati ėmėsi iniciatyvos ir pasielgė kaip jai atrodė teisinga, bet tai buvo taisyklių pažeidimas.

Taigi, jei žaisdami golfą turėtume ne tik švarią sąžinę, bet taip pat labai gerai žinotume golfo taisykles bei jų taikymą atskiruose atvejuose, nieko panašaus neatsitiktų.

Už medžiagą ačiū Solveigai Savickaitei iš Golf & Travel Partner.